Tikėta, kad gintaras, nešiojamas ant kaklo, apsaugo nuo gerklės ligų, padeda išlaikyti šviesų protą (senovės Romoje gyvenęs žymus to meto gydytojas Kalistratas (Calistratus) rašė, kad gintaro milteliai, sumaišyti su medumi, gydo gerklės, akių, ausų ligas, o geriami su vandeniu padeda nuo pilvo skausmo). Romėnės moterys ne tik pačios nešiodavo gintaro karolius, bet ir ir jų vaikai, kad „bloga akis“ nenužiūrėtų. Norėdamos ilgiau išlaikyti jaunatvišką išvaizdą, gintaro gabaliukus moterys nešiodavosi delnuose.
Gintaro apyrankės mažindavo sąnarių ir raumenų skausmą.

Gintaro karolius nešiodavo auklės, kad apsaugotų save ir vaikus nuo užkrečiamų ligų.

Norint palengvinti vaikams dantų dygimą, reikia duoti pakramtyti gintaro karolius, žinoma, atsargiai, stebint, kad vaikas jų neprarytų ir nepaspringtų.

Kodėl gintaras turi tokias nuostabias gydymo savybes?

Gintarui sušilus iki kūno temperatūros, t.y. 36,6 °C, ima garuoti gintaro rūgštis, dažniau vadinama sukcino rūgštimi kuri slopina uždegimo reakcijas, o šaltuoju metų laiku tai gali būti šiokia tokia paspirtis linkusiems dažnai peršalti. Manoma, kad ši rūgštis itin svarbi didelį krūvį patiriantiems organams, tokiems kaip širdis, smegenys, kepenys. Naujausi moksliniai tyrimai parodė, kad gintaro rūgštis pasižymi stimuliuojamuoju poveikiu insulino gamybai kasoje. Be to, ji mažina neigiamą streso poveikį organizmui, normalizuoja nervų sistemos veiklą. Šios rūgšties esama visose augalų bei gyvūnų ląstelėse, ji dalyvauja labai svarbiame procese – energijos apykaitoje. Organizmas kasdien pasigamina apie 200 mg šios rūgšties. Pastaruoju metu gintaro rūgšties poveikis gana plačiai tiriamas. Pasirodo, kad ši medžiaga pasižymi apsauginiu poveikiu, t.y. padidina ląstelių gyvybingumą nepalankiomis sąlygomis. Nustatyta, kad gintaro rūgštis pagerina deguonies pasisavinimą ląstelių lygiu.

Pagaminta - Vokietijoje