'Mamos žurnalas', 2007/Nr. 9
rugsėjis
Jaunos mamos pradžiamokslis
Meilės filosofija vaiknešėlyje
Į pokalbį su ponia Ulrike Hiover (Ulrike Höwer) ėjau žinodama tik tiek, kad ji propaguoja vaikų nešiojimą Vokietijoje. Ulrike gyvena ir dirba Dresdene. O pamačiusi ją negalėjau patikėti, kad ši jauna, graži moteris yra filosofijos mokslų daktarė ir 4 vaikų, kurių vyriausiajam vienuolika, o jauniausiajam vos treji, mama. Ulrike moko moteris vaikjuostėse nešioti vaikus. Čia trumpai tariant. O kalbant plačiąja prasme, ji skleidžia meilės filosofiją, kalba apie šeimą, kurioje svarbus ir vertas dėmesio yra kiekvienas narys, o svarbiausia – sanbūvis, sugebėjimas būti drauge, būti sau ir vienas kitam. Vilniaus arkivyskupijos šeimos centre Urlike Hiover rengė savaitgalio seminarą, kurio metu buvo ruošiamos nešiojimo vaikjuostėse konsultantės. Apie vaikjuostes, šeimą ir meilę mes ir susėdome pakalbėti.
Ponia Hiover, papasakokite, kaip jūsų gyvenime atsirado vaikjuostės?
Pagal savo išsilavinimą esu medicinos sesuo. Vienu metu su misija dirbau vaikų namuose Kenijoje. Ten pirmą kartą ir susidūriau su vaikų nešiojimo kultūra. Mane sužavėjo būdas, kaip tenykštės moterys įtraukia vaikus į savo gyvenimą. Tos moterys atrodė nuostabiai: visada tiesios, žavios, vaikas – ant nugaros, nešulys – ant galvos, visuomet juda, dirba savo darbą. Atrodė, kad jas gaubia kažkokia ypatinga dvasia – aura. Ir aš į tai pažiūrėjau ne kaip į folklorą. Mane tai palietė daug giliau.
O kaip kilo mintis tą vaikų nešiojimo kultūrą, su kuria susipažinote Afrikoje, perkelti į Europą, supažindinti su ja Europos šeimas?
Grįžusi iš Kenijos aš studijavau filosofiją, ir mano studijų objektas buvo šeimos etika.
Mano studijos rėmėsi tam tikromis vertybėmis, kurios turėtų būti puoselėjamos šeimoje. Iš vienos pusės šeimoje yra puoselėjama individualybė, iš kitos pusės – santykiai. Santykiai patys savaime jau yra labai didelė vertybė. Ir kai tapau laiminga savo nuostabaus vyro žmona, mes nusprendėme, kad mūsų šeima bus didelė. Gimus dukrai, norėjome rūpintis ja su begaline meile. To aš išmokau ir iš savo dėstytojų studijuodama. Jų šeimose aš mačiau tai, ką norėjau puoselėti savojoje. Tai buvo meilės kupini santykiai su vaikais, meilės kupini santykiai tarpusavyje, kiekvieno šeimos nario individualybės pripažinimas. Taigi savo dukrą žindžiau (dvejus su puse metų, – mirkteli Ulrike, – visi mano vaikai yra žindyti labai ilgai) ir norėjau ją laikyti rankose ne tik tada, kai žindžiau, bet ir tvarkydama savo buitį. Iš Kenijos parsivežiau skarą ir bandžiau taip pasirišti vaiką, kaip mačiau darant afrikietes. Aišku, man nepavyko. Supratau, kad yra dalykų, kurių vien pasižiūrėjęs į paveiksliuką neišmoksi, yra dalykų, kuriuos motinystės pradžioje kažkas turi parodyti, paaiškinti.
Tuo metu lankiau žindymo grupę ir susidraugavau su kitomis moterimis. Jau ten ėmėme puoselėti mintį, kad savo vaikus reikia nešioti. Grupė, kurią lankiau, buvo Dresdene. O Dresdene dirbo labai žymus gydytojas daktaras Biušelberge (Dr. Büschelberge), kuris tyrė kūdikių klubo displaziją. 1960 m. jis paskelbė savo tyrimo rezultatus: jei moteris nešioja vaiką ant klubo, vaiko kojelės yra praskėstos tobulu kampu, reikalingu gydyti displaziją. Jis sumodeliavo ir vaikjuostę, kuri buvo vadinama Dyade, graikišku žodžiu, žyminčiu vaiko ir motinos sąjungą. Šio daktaro dėka Dresdenas tapo vaikų nešiojimo judėjimo centru. Lygiagrečiai su juo dirbo kitas gydytojas – daktaras Feltvais (Dr.Feltweis). Ir jie abu gavo tuos pačius rezultatus. Taigi labai greitai žindymo grupėje išmokome susijuosti vaikjuostes. Tuomet vaikų nešiojimo meno pradėjome mokyti kitus tėvus, o vėliau supratau, kad turiu žengti dar vieną žingsnį tolyn ir pradėti ruošti vaikjuosčių konsultantus, kurie galėtų mokyti tėvus. Bet prieš tai aš pati labai daug mokiausi.
Tačiau močiutės nepritaria vaikų nešiojimui. Sako, kad vaikai gali išlepti, kad pripras, ir po to bus labai sunku atpratinti. Ką galėtumėte atsakyti į tokius būgštavimus?
Šiuo klausimu yra atlikta daug rimtų tyrimų. Vieną tokių tyrimų yra atlikę Dž.Bolby ir M.Ainsvort (J.Bowlby, M.Ainsworth) 1950-1960 metais. Psichologai ilgai stebėjo įvairias šeimas, ir jų išvados buvo tokios: jei pirmaisiais gyvenimo metais į vaiko verksmą buvo atsiliepiama iš karto, toks vaikas būdavo ramesnis ir kur kas mažiau verkdavo antraisiais savo gyvenimo metais. Taip yra todėl, kad prisirišimas vaikui yra išlikimo sąlyga. Juk kūdikiai net ir šiais laikais elgiasi taip, tarsi gyventų akmens amžiuje. Jei jie verkia, o mama reaguoja iš karto, jie jaučiasi saugūs. Jei vaikai jaučia, kad mama ar kitas jiems artimas žmogus visada nedelsdamas reaguoja į jų verksmą, auga jų pasitikėjimas pasauliu. Ir tada jiems nebereikia verkti, šauktis pagalbos. Jie žino, kad ją gaus. Man regis, tai yra labai logiška.
Ar vaikjuostė yra geriau, negu vaiknešėlis – „kengūra“? Regis, „kengūrą“ užsisegti daug paprasčiau, be to, daugelį neramina, kad vaikjuostėje nėra kietos nugarėlės.
Yra keletas kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti renkantis nešiojimo priemonę. Pirmiausia ir svarbiausia – vaikas turi būti parištas taip, kad negalėtų susmukti. Jei mama nori pasirinkti kažkokią priemonę nešiojimui, nesvarbu, ar tai būtų vaikjuostė, ar „kengūra“, pirmiausia turėtų atsižvelgti į šį kriterijų. Vaikjuostė irgi gali būti užrišta neteisingai, ir vaikas joje susmuks.
Tuomet į ką dar patartumėte atkreipti dėmesį renkantis vaikjuostę?
Kitas kriterijus yra tai, kad vaiko kojytės turi būti sulenktos per keliukus 90-120 laipsnių kampu. Paprasčiau tariant, vaiko keliukas turi būti maždaug bambos aukštyje.Dažnai, kai vaikas tiesiog kaba vaiknešėlyje, kojytės nėra sulenkiamos teisingu kampu, ir tai nėra gerai klubams. Teisinga kojyčių padėtis ypač svarbi pirmaisiais mėnesiais. Galite padaryti mažą eksperimentą. Sulenkite koją taip, kad kelias būtų bambos aukštyje, ir suimkite ją ties sėdmenimis, taip, kaip dažniausiai kojytė laikoma „kengūroje“. O dabar atpalaiduokite koją. Matote, kas atsitinka? Kelis nusileidžia. O dabar suimkite koją ties keliu ir tada atpalaiduokite. Koja lieka tobuloje padėtyje! Taigi svarbu patikrinti, ar medžiaga galės tinkamai prilaikyti vaiko kojytes, net jei vaikas užmigs ir visiškai atsipalaiduos.
Trečia, jūs turite patikrinti, ar vaiknešėlis yra patogus mamai. Mama nėra nešulinis asiliukas! Mamai turi būti patogu. Ketvirta, vaikui neturi būti per šilta. Kartais tėvai persistengia. Apvelka vaiką dar vieneriais marškinėliais ir dar vienu megztuku, paskui apjuosia vaikjuoste, o paskui dar apsiaučia savo paltu. Ką mes matome ryšulio viduje? Perkaitusį vaiką. Taigi vaikui neturi būti per šilta. Ir, žinoma, vaikjuostė turi būti graži. Tiesiog graži. Jei ji jums nepatiks, jūs jos nenaudosite. Taigi čia mano patarimas – išsirinkite gražią.
Mano keturmetė dukra mielai praleistų ant rankų kokį pusdienį. Tačiau tai juk ne visuomet įmanoma. Kiek ilgai reikia nešioti vaikus? Galbūt ateina laikas, kai jau metas pasakyti: „Brangusis, tau jau dešimt metų, būk malonus, žygiuok pats...“?
Dešimt metų, – juokiasi Ulrike, – manau, kad jūs pati pajusite. Tai pats gražiausias dalykas, kurį duoda tokia prieraiši tėvystė – jūs imate labai gerai suprasti savo vaiką. Jūs žinote, ko reikia vaikui ir žinote, ko reikia jums. Prieraiši tėvystė nėra jungas. Tai yra gyvenimo būdas. Jūs gerbiate vaiko poreikius ir gerbiate savo poreikius. Ir kartais jūs suprantate, kad tai yra vaiko poreikis būti panešiotam, o kartais jaučiate, kad tai tik kaprizas. Tuo tarpu jūs trokštate tiesiog atsisėsti ir atsipalaiduoti. Ir tada pasižiūrite, o kokie yra vaiko poreikiai? Galbūt jam reikia tiesiog pabūti su savo mamyte? Tada jūs pamąstote, kaip kitaip jūs galėtumėte šį poreikį patenkinti.
Ar manote, kad vaikas gali užaugti visai be vežimėlio?
Manau, kad taip, tik nežinau, ar sugebės mama. Kaip jau sakiau, tai ne jungas, o gyvenimo būdas. Jūs turite žinoti, ką galite. Aš nesakau mamoms: „Nešiokite vaikus, nes kitaip jūs nesate geros mamos!“ Ne! Tiesiog tai yra nuostabi galimybė, tikrai nuostabi galimybė, gyventi drauge su savo vaikais. Vieną dieną galite nešioti vaiką vaikjuostėje, kitą dieną – guldyti į vežimėlį. Jūs tiesiog renkatės pagal tai, kokia yra situacija.
Kaip manote, ar yra viena universali vaikjuostė, kurią galima būtų naudoti visais gyvenimo atvejais, ar geriau turėti kelias?
Tiesą pasakius, aš turiu vieną vaikjuostę ir manau, kad vienos pakanka visiems gyvenimo atvejams. Yra tėvų, kurie sako, kad vienos pakanka, kad viena vaikjuoste galima išnešioti keletą vaikų. Tačiau šiais laikais žmonės mielai investuoja į motinystę. Taip, kaip moterys nori turėti gražų kompiuterį ar gražius virtuvės reikmenis, taip jos nori turėti gražių daiktų savo motinystei. Vieni nori būti paprasti, kiti mėgsta puoštis, ir man atrodo, kad ir tai, ir tai yra nuostabu.
Jei man reikėtų patarti, kokie daiktai yra būtini motinystei, sakyčiau, tai supamoji kėdė ir vaikjuostė. Juk vaikas trokšta būti šalia jūsų ir jausti judesį. Turėti mažą vaiką yra didelis darbas. Ir kai jaučiatės pernelyg pavargusi nešioti kūdikį, supamoji kėdė gali nudirbti darbą už jus. Tai geriausia dovana mamai – supamoji kėdė ir vaikjuostė. Ji pavargusi atsisėda ir atsipalaiduoja. Ir vaikas atsipalaiduoja. Ir jie tiesiog supasi.
Jūs labai gražiai šnekate apie motinystės grožį. Tačiau nešioti vaiką, ypač ne ant nugaros, o priekyje, kaip mes įpratusios, yra labai sunku. Mažų vaikų mamoms nugaros ir taip kelia daug rūpesčių. Gal galite dar ką nors patarti?
Afrikoje yra toks posakis: „Užauginti vaiką – visam kaimui darbo“. Todėl sakau, nepalikite mamų vienų! Nuostabu, kad vis daugiau žmonių supranta, kokį didelį darbą mama dirba augindama vaiką. Tai darbas dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Savo praktikoje esu mačiusi „perdegusių“ mamų, tikrai „perdegusių“, ir aš labai norėčiau matyti daugiau vyrų, palaikančių nešiojimo ir žindymo idėją. Manau, kad tai yra šeimos gyvenimas. Vyras irgi turėtų prisiimti atsakomybę už santuoką, už vaikus. Aš labai pradžiugau, kai mano vyras ėmė naudotis vaikjuoste. Tai mūsų gyvenimo būdas. Būtina pasidalinti atsakomybe. Užauginti vaiką nėra vien moters pareiga. Ir kai atsigręšite atgal, pamatysite, kad būtent toji bendra atsakomybė labai daug duoda šeimai, ji subrandina jus kaip porą.
Ar nešiojimas vaikjuostėse yra populiarus pasaulyje? Ar tai vis dar yra alternatyva, „revoliucinis judėjimas“?
Ne, tai ne sekta, – juokiasi Ulrike. – Vokietijoje net ligoninėse personalas informuoja tėvus apie mano kursus. Vaikų centruose yra naudojamos vaikjuostės. Ką gi daryti, jei vaikas verkia? Belieka įsidėti jį į vaikjuostę. Ypač ligoninėse, kuriose yra neišnešiotų kūdikių skyriai.
Gal ir vaikų namuose naudojamos vaikjuostės? Juk jūs dirbote vaikų namuose.
Būtų labai gerai, jei jos ten būtų naudojamos. Vaikai tuose namuose turėtų gauti kuo daugiau gerų potyrių, o būti panešiotam yra labai vertingas patyrimas.
Ir baigdama noriu paklausti, su kokiais dar mitais apie nešiojimą jūs dažniausiai susiduriate savo praktikoje?
Manau, kad didžiausi yra du: tai, kad nešiojant vaiką galima išlepinti, ir tai, kad toks nešiojimas kenkia kūdikio nugarai. Tačiau šiuos mitus jau paneigė rimti tyrimai. Manau, kad tėvams tiesiog reikia parodyti. Todėl labai svarbu, kad būtų kuo daugiau žmonių, kurie galėtų parodyti, supažindinti tėvus su visais vaikjuosčių rišimo būdais, ir kurie gerbtų kiekvieną mamą, kaip asmenybę, gerbtų jos sprendimą. Mama turi žinoti, kad tik ji geriausiai supranta, ko reikia jos vaikui. Mes niekada nesuprasime geriau už ją. Jai reikia duoti objektyvius kriterijus ir objektyvią informaciją, kad ji galėtų priimti savo pačios sprendimą, tenkinantį ją ir jos šeimą. Ir mes privalome tą sprendimą gerbti.
Vilma Grigienė